1. pasaulinės valiutos pagrindas lieka auksas;
2. valiuta, pakeičianti auksą atliekant tarptautinius atsiskaitymus, pripažįstama doleris;
3. doleris pripažįstamas tarpininku tarp nacionalinių popierinių pinigų ir aukso, t.y. visų valiutų paritetai (santykiai) nustatomi dolerio atžvilgu, per jį su auksu ir tarpusavyje.

      Popieriniai pinigai kiekvienoje šalyje galėjo būti keičiami į dolerius, bet į auksą jie negalėjo būti keičiami. Doleris tapo rezervine valiuta, t.y. valiuta, kurią centriniai šalies bankai kaupia ir saugo tarptautiniams atsiskaitymams. Auksas buvo naudojamas tik kaip priemonė atskiroms šalims atsiskaityti.

      Kad galėtų palaikyti pastovius valiutų kursus neperžengdamos reikalaujamų ribų, šalys privalėjo sudaryti atitinkamus dolerių rezervus imdamos paskolas iš tam tikslui įkurto Tarptautinio valiutos fondo (TVF), kuris  turėjo užtikrinti naujos valiutų sistemos įgyvendinimą.

      Brettono Woodso, arba TVF, sistema veikė iki 1971 m., kai JAV pozicijos tarptautinėje finansų sistemoje akivaizdžiai susilpnėjo ir dolerio kursas pradėjo smarkiai kristi. 8-tojo dešimtmečio pabaigoje dauguma šalių atsisakė palaikyti savo valiutų kursus pagal dolerio paritetą. 

      Jamaikos valiutų  sistema

      1976 m. TVF iniciatyva sušauktame pasitarime Kingstone (Jamaikoje) buvo nustatyti naujos tarptautinės valiutų sistemos pagrindai. Jamaikos valiutų sistema, kuri veikia ir iki šiol, pagrįsta šiais principais:

      1) visiškas pinigų atsiejimas nuo aukso ir jo, kaip pagrindo valiutų  paritetams nustatyti, atsisakymas;

      2) auksas tampa įprasta preke ir netenka pasaulinių pinigų  funkcijos;

      3) įvedama nauja rezervinė valiuta _ specialiosios skolinimosi teisės (SDR), kurių emisija vykdo TVF ir paskirsto tarp šalių  – TVF narių proporcingai jų kvotoms TVF. SDR neišreikštos materialiniu pavidalu, o yra tik buhalteriniai įrašai specialiose šalių centrinių bankų ir TVF sąskaitose;

      4) nacionalinių valiutų režimų pasirinkimo laisvė. Pačios šalys turi pasirinkti savo nacionalinės valiutos režimą – fiksuotą arba lankstųjį. 

      Dauguma pasaulio šalių yra pasirinkusios laisvąjį valiutos  kurso režimą. Šiuo atveju leidžiama valiutų kursams svyruoti pagal valiutų paklausos ir pasiūlos pokyčius. Šioje sistemoje valiuta nuvertėja arba  jos vertė didėja, bet nedevalvuojama ar revalvuojama kaip fiksuoto ar reguliuojamo valiutų kurso atveju. Tačiau svyruojantys valiutų kursai turi trūkumų. Todėl praktikoje naudojamos kompromisinės sistemos, kai centrinis šalies bankas veikia valiutų kursus norima linkme – supirkdamos ar parduodamos atitinamas valiutas. Šiuo požiūriu dabartinė sistema nėra tokia griežta kaip buvusi TVF sistema. Valiutų kursų leidžiamos svyravimo ribos gali būti didesnės, o reikalui esant valiuta gali būti laipsniškai devalvuojama ar revalvuojama. Sistema, kurioje galimas laipsniškas devalvavimas ar devalvavimas, dar vadinama šliaužiančio valiutų kurso palaikymo sistema. 

          Devalvavimas -  nacionalinės valiutos atpiginimas užsienio valiutos atžvilgiu. Jei valstybė turi nuolatinį mokėjimų balanso perteklių, ji gali revalvuoti savo valiutą, nes šios valiutos paklausa tarptautinėje valiutų rinkoje viršija pasiūlą.

          Revalvavimas -  nacionalinės valiutos kainos padidinimas užsienio valiutų atžvilgiu. 

      Tarptautinė  finansinės organizacijos

 

      Tarptautinės finansų institucijos – tai valstybių arba bankų susivienijimai (sąjungos), susikūrę tarptautinių daugiašalių sutarčių pagrindu socialiniam – ekonominiam valstybių vystymuisi paremti, teikiant joms kreditus ir garantijas, patarimus ir pagalbą profesinio lavinimosi srityje, garantuojant kapitalinių įdėjimų vykdymą.

      Pasauliniuose finansiniuose sluoksniuose tarptautinėmis finansų  institucijomis visuotinai pripažintos šios organizacijos:

      1. tarptautinis valiutos fondas   (TVF) – International Monetary Fund (IMF).

      2. tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (TRPB) – (dar vadinamas Pasaulio banku (PB) (World bank (WB) International Bank for Reconstruction and Development (IBRD).

      Pasaulio banko grupė (World Bank Group):

      ¨      Tarptautinė finansų korporacija (TFK) – International Finance Corporation (IFC).

      ¨      Tarptautinė vystymo asociacija (TVA) – International Development Association (IDA).

      ¨      Daugiašalių investicijų garantijų agentūra (DJGA) – Multilateral Investment Guarantee Agency (MIGA).

      ¨      Tarptautinis investicinių ginčų sprendimų centras (TIGSC) – International Center for Settlement of Investments Disputes (ICSID).

      3. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – European Bank for Reconstruction and Development (EBRD).

      4. Azijos plėtros bankas (APB) – Asian Development Bank (ADB).

      5. Afrikos plėtros bankas (Af PB) – African Development Bank (Af DB).

      6. Tarptautinis plėtros bankas (TAPB) – Inter – American Development Bank (IADB).

      7. Islamo plėtros bankas (IDB) – Islamic Development Bank (IDB).

      8.Tarptautinis investicijų bankas (TIB) – International Investment Bank (IIB).

      9. Europos investicijų bankas (EJB) – European Investment Bank (EIB). 

      10. Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo bankas (TEBB) – International Bank for Economic Cooperation (IBEC).

      11. Šiaurės investicijų bankas (ŠIB) – Nordic Investment bank (NIB).

      12. Europos monetarinis institutas (EMI) – European Monetary Institute (EMI).

      13. Arabų valiutos fondas (AVF) – Arab Monetary Fund (AMF).

      14. Tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas (TŽŪPF) – International Fund for Agricultural Development (IFAD).

      15. tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) – Bank for International Settlements (BIS).

      Tarptautinės finansų institucijas galima suskirstyti į globalines ir regionines. Globalinės yra dvi didžiausios tarptautinės finansų institucijos – Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio banko grupė ( Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas, Tarptautinė finansų korporacija, Tarptautinė vystymo asociacija, Daugiašalių investicijų agentūra). Į globalinių investicijų grupę dar pretenduoja Tarptautinių atsiskaitymų bankas. Kitos institucijos yra regioninio pobūdžio.

      Tarptautinės finansų institucijos pagal veiklos pobūdį galima suskirstyti į tarptautines bankų institucijas (tarp jų tarptautiniai investiciniai bankai, plėtros bankai ir Tarptautinių atsiskaitymų  bankas) ir į tarptautines finansines nebankines institucijas. Antrajai grupei priklauso Tarptautinis valiutos fondas ir Europos monetarinis institutas, kurie koordinuoja valstybių narių pinigų  politiką.

      Tarptautinės finansų institucijos atlieka šias funkcijas:

      - kreditavimas ir investavimas globaliniu ir regioniniu mastu,

      - ekonomikos stabilizavimas,

      - šalių narių integracija,

      - keitimasis informacija ir patyrimu,

      - informacijos apie tam tikrų valstybių ir regionų ūkinę  raidą skleidimas, techninė parama bei kadrų mokymas 
 
 

      Literatūra

 

1. Davulis G. Ekonomikos teorija: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2009, psl. 348 – 368
2. Davulis G. Ekonomikos teorija: vadovėlis neekonominių specialybių studentams. Vinius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003, psl. 311 – 329
3. Jakutis A., Petraškevičius V., Stepanovas A. ir kt. Ekonomikos teorijos pagrindai: vadovėlis aukštųjų mokslų studentams. Kaunas: Smaltija, 2002, psl. 253 – 277
4. Lukoševičius V., Stankevičius P. Teorinė ekonomika: metodinė mokymo priemonė, II dalis. Vilnius: VPU Istorijos fak., 2002, psl. 169 – 173
5. Martinkus B., Žilinskas V.J. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija, 2008 psl. 475 – 486
6. Valiuta–Wikipedija. Žiūrėta [2011-04-03]

Prieiga per internetą: <http://lt.wikipedia.org/wiki/Valiuta>

7. Finansų ministerija – Tarptautinės finansų institucijos. Žiūrėta [2011-04-03] Prieiga per internetą: <  http://www.finmin.lt/c/portal/layout?p_l_id=PUB.1.28 >