Turinys

      Įvadas 3

      Valiuta ir valiutų sistema 4

      Valiutos kursas, jo rūšys 6

      Valiutų kursų sistemos 7

      Laisvai plaukiojantis valiutos kursas 7

      Fiksuotas valiutos kursas 8

      Tarptautinės valiutų sistemos raida 9

      Aukso standarto sistema 9

      Bretton Woods sistema 10

      Jamaikos valiutų  sistema 11

      Tarptautinė finansinės organizacijos 12

      Literatūra 14 

 

      Įvadas

      Pažvelgus į istoriją, matyti, jog pirmoji prekyba vyko mainant vieną  prekę į kitą, t.y. natūriniu (barteriniu) būdu. Vėliau pinigų funkcijas atlikinėjo akmenys, įvairios kriauklės, žvėrių  kailiai, sidabras, auksas ir kitos vertybės, kurios buvo visuotinai pripažįstamos mainų priemone. Pinigai buvo visuotinai pripažintas ekvivalentas, tačiau visuomet kildavo problemų, kai reikėdavo dalomo ekvivalento. Matyt todėl sidabras ir auksas turėjo šiuo atžvilgiu privalumų prieš kitas mokėjimo priemones ir iš jų ilgą laiką buvo kaldinami įvairūs pinigai. Per amžius įvairiose šalyse susiformavo savita valiuta, t.y. skirtingi pinigai, turintys nevienodą perkamąją galią. Tarptautiniuose prekių ir paslaugų mainuose reikėjo ir tarptautinių atsiskaitymų, tačiau esant skirtingoms valstybių valiutoms sudėtinga buvo nustatyti jų kursus, t.y. vienos šalies piniginio vieneto keitimo koeficientą į kitos šalies pinigus. Istorijos eigoje matyti, jog valiutų kursai priklausė nuo vyravusios valiutų sistemos, kurioje pagal atitinkamą paritetą buvo skaičiuojami kursai. Ilgainiui įsikūrė įvairių tarptautinių organizacijų, reguliuojančių pasaulinę finansų rinką, kurios sudėtinė dalis yra ir tarptautinė valiutų rinka.

      Šiandien jau netrūksta įvairių leidinių ir straipsnių ekonominėmis temomis, taip pat yra rašyta ir apie valiutų kursus ir tarptautinę valiutų rinką, joje kylančias problemas. Tačiau vis tik šios temos nėra kokiame nors lietuviškame leidinyje plačiau išnagrinėtos, o tik trumpai supažindinama su jomis teorine prasme ar dar dažniau panagrinėjama kokia nors dalinė problema, susijusi su valiutų kursais ar valiutų rinka.

      Šio darbo pagrindinis tikslas – paaiškinti, kas tai yra valiutų kursai ir kokie jie gali būti, kas yra tarptautinė valiutų rinka, o taip pat apie tarptautinės finansinės organizacijas.

 

      Valiuta ir valiutų sistema

      Daugelyje pasaulio šalių kaip atsiskaitymo ir mokėjimo priemonė  tik tos šalies nacionaliniai pinigai. Kiekvieną šalis turi savo vieną valiutą. Tarptautinėje prekyboje pagrindinai naudojamos dvi valiutos. Įsivaizduokite Didžiosios Britanijos įmonė, importuojančią JAV medvilnę. Įmonė turi svarų, kuriais galėtų užmokėti už medvilnę. Tačiau JAV eksportuotojas nori užmokestį gauti doleriais. Britanijos importuotojas turės kreiptis į užsienio valiutų rinką, kurioje galės parduoti svarus ir pirkti dolerius, reikalingus sumokėti už medvilnę. Užsienio valiutų rinkos yra įsteigtos pagrindiniuose finansiniuose centruose, tokiuose kaip Londonas ir Niujorkas.

      Tarptautinėje rinkoje naudojamos įvairios nacionalinės valiutos, kurios skiriasi viena nuo kitos ne tik forma, pavadinimais, bet ir perkamąja galia. Valiuta vadinami tie patys nacionaliniai pinigai, naudojami tarptautiniams atsiskaitymams.

            Rinka, kurioje vyksta įvairių valiutų  mainai vadinama valiutų rinka.  Dar vadinama Forex (angl. Foreign Exchange market) – pasaulinė tarpbankinė valiutų rinka. Forex – įvairios užsienio valiutos pirkimo-pardavimo operacijų visuma, kuri atspindi tarptautines, politines ir ekonomines realijas, tendencijas, poreikius ir kintančias sąlygas. „Forex“ rinkos pagrindiniai dalyviai (angl. market-makers) – bankai, tarptautinės bendrovės, finansų institucijos, stambūs spekuliantai, atliekantys didžiulės apimties sandorius, galinčius pakeisti valiutų kursą, ir smulkūs investuotojai.

      Valiutų  rinkas galima skirstyti pagal sekančius požymius:

1. Pagal operacijų valiutas: operacijos tarp įvairių valiutų. Jų masėje dažniausiai išskiriamos keturios valiutų poros: euras/doleris, doleris /jena, svaras/doleris. doleris/frankas. Iš esmės būtų galima suporuoti bet kokias dvi valiutas, tačiau pasaulinėje rinkoje dažniausiai prekiaujama 16 pagrindinių valiutų porų.
2. Pagal teritorijas: kriterijus - didžiausias ekonomikas turinčios rinkos, teritorijos. Priimta išskirti tokias stambias rinkas: europietišką, šiaurės amerikietišką, tolimųjų rytų. Juose išsiskiria stambūs tarptautiniai valiutiniai – finansiniai centrai: Europoje – Londonas, Ciurichas, Frankfurtas prie Maino, Paryžius, Šiaurės Amerikoje – Niujorkas, Azijoje – Tokijas, Singapūras, Honkongas. Taip pat galima išskirti ir nacionalinius valiutines rinkas kiekvienos šalies atskirai, kuriose galioja savo nežymios specifinės taisyklės. Jos tarpusavyje labai sujungtos, nes esant dabartinėms technologijoms labai lengvą išglaistyti valiutų kursų skirtumus skirtinguose teritorijose. Galimi tik nedideli, epizodiniai valiutų skirtumai, kurie keičiasi užsidarius vienoje laiko juostoje esančioms rinkoms ir atsidarius kitoje laiko juostoje esančioms rinkoms.
3. Pagal teritorines rinkas ir operacijas. Tai galima sakyti apie teritorinėse rinkose vykdomas valiutų keitimo operacijas. Jose išsiskiria Europos rinkoje dominuojanti prekyba eurais ir doleriais, Azijoje – jenomis. Forex didžiausia apyvarta yra sugeneruojama prekiaujant euro/dolerio bei dolerio/jenos valiutų poromis.

            Viena valiuta įsigyjama užsienio valiutų  rinkoje keičiant joje nacionalines valiutas rinkos nustatytu santykiu, vadinamu valiutos kursu.

      Užsienio valiuta (Foreign exchange or foreign currency) – tai kitos šalies pinigai; tai užsienio valiuta, kuri, finansuojant tarptautinę prekybą ir užsienio investicijas keičiama į vienetinę šalies valiutą.

      Pinigai, kaip ir kitos prekės, pvz., alus ar medvilnė, turi savo vertę. Skirtumas tik tas, kad kiekvienos valiutos vertė yra nustatoma kitų  valiutų atžvilgiu. Pasaulio valiutos vertė yra išreiškiama valiutos kursu. Jeigu valiutos kursas pasikeičia, tai atitinkamai pasikeičia ir jų tarpusavio santykis. Valiutos kursas yra nustatomas valiutos keitimo rinkoje.

      Valiutos keitimas (currency exchange) – tai užsienio valiutos pirkimas arba pardavimas.

             Valiutos kursas - nacionalinio piniginio vieneto kaina, išreikšta kitos šalies piniginiais vienetais (netiesioginis kotiravimas) arba nacionalinės valiutos kiekis, reikalingas vienam užsienio piniginiam vienetui įsigyti (tiesioginis kotiravimas). Tarp nacionalinės ir užsienio valiutos kursų yra atvirkštinė priklausomybė: jei užsienio valiutos kursas kyla, tai nacionalinės – krinta. Jei  už 1 JAV dol. buvo mokama 4 litai, o vėliau 2,7 lito, tai reiškia, kad lito kursas dolerio atžvilgiu pakilo, o dolerio kursas lito atžvilgiu – smuko.

          Jeigu nacionalinė valiutų rinka pagrįsta svyruojančio valiutų kurso sistema, tai valiutų  kursus nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas užsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui.

          Konkrečios užsienio valiutos paklausa priklauso nuo prekių ir paslaugų importo iš šios šalies bei poreikio įsigyti turto šioje užsienio šalyje. Užsienio valiutos pasiūlą sukuria tie patys užsieniečių formuojami veiksniai – jeigu užsieniečiai nori įsigyti mūsų šalies prekių ir paslaugų arba investuoti į šalį, jie siūlo savo valiutą mainais į nacionalinę šalies valiutą. Kapitalo eksportas ir importas priklauso ne nuo valiutos kurso, o nuo palūkanų normų skirtumo. Todėl nekintant palūkanoms kapitalo importas ir eksportas sudaro pastovią užsienio valiutos paklausos ir pasiūlos dalį. Tuo tarpu prekybos mastą veikia valiutų kursų svyravimai. Nacionalinės valiutos kursui pakilus importas pinga, tačiau eksportuojama produkcija užsienio vartotojui brangsta, nes pabrangus eksportuojančios šalies valiutai jam tenka už tą pačią prekę mokėti daugiau savo šalies pinigų. Ir atvirkščiai, nukritus nacionalinės valiutos kursui importas brangsta, tačiau eksportas užsienio vartotojui atpinga. Tai reiškia, kad atpigus importui didės importinės produkcijos paklausa. Eksporto pabrangimas reiškia, jog paklausa užsienyje mažės.

      Valiutos kursas, jo rūšys

      Kiekvienos šalies vyriausybė nustato nacionalinės valiutos kurso sistemą.  Valiutos kurso sistema - vyriausybės nurodyta valiutos kurso nustatymo tvarka.

      Keitimo kursas yra svarbus tarptautinis kokios nors valiutos, pvz. Lito, vertės rodiklis. Tarptautinis konkurencingumas gali būti išmatuotas realiuoju keitimo kursu, kurį norint suprasti, būtina išsiaiškinti skirtumą  tarp nominaliojo ir realiojo valiutos kurso.

      Taigi,

      Nominalioji vertė – tai ekonominių susumuotų rodiklių, pvz., bendrojo nacionalinio produkto matas esamųjų kainų požiūriu.

      Nominalusis valiutos kursas – tai vienos valiutos kaina, išreikšta kita valiuta.

      Realioji vertė – tai sustambinto ekonominio rodiklio matavimas, įvertinant kainų lygio pokytį, t.y. vertės išraiška esant toms pačioms kainoms.

      Realusis valiutos kursas – tai nominalusis valiutos kursas, įvertinantis šalių infliacijos skirtumus; tai vienos valiutos kaina, išreikšta kitomis valiutomis, atsižvelgiant į prekių kainų kitimą.

      Paprastai realusis kursas apskaičiuojamas taip:

      ,

      čia:

      R – realusis valiutos kursas;

      e – užsienio valiutos kaina savo šalies valiuta;

      P_u – prekių kainos užsienyje;

      P – prekių kainos savo šalyje.

      Valiutų  kursų sistemos

            Lietuvos Respublikos juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas Lietuvos ir užsienio bankuose. Mūsų šalyje užsienio valiuta gali būti naudojama tik mokėjimams ir atsiskaitymams šalių  susitarimu negrynais, o euras – ir grynais pinigais. Šias operacijas atlieka tik bankai, turintys Lietuvos banko leidimą.

            Tarptautinių ekonominių  santykių plėtotė sukūrė ir pasaulinę valiutų  sistemą. Tai valiutinių santykių organizavimo forma, kuri atsirado plėtojantis pasauliniam ūkiui ir buvo įteisinta tarptautiniais susitarimais. Svarbiausia valiutų sistemos charakteristika –  valiutų kursų nustatymo būdas.

            Panagrinėsime dvi  kraštutines valiutų kursų sistemas: lankstų ir fiksuotą valiutos kursus.

      Laisvai plaukiojantis valiutos kursas

            Lankstus arba laisvai plaukiojantis (svyruojantis) valiutos kursas – tai valiutos kursas, kuris nustatomas valiutų rinkoje ir kuris keičiasi priklausomai nuo valiutos paklausos ir pasiūlos pokyčių. Valiutos kursą šioje rinkoje nustato rinkos pusiausvyra. Pusiausvyra konkrečios užsienio valiutos rinkoje bus pasiekta esant tokiam nacionalinės valiutos kursui, kai reikalaujamas užsienio valiutos kiekis bus lygus siūlomam kiekiui. Vyriausybė nesikiša į valiutų rinką.

            Jei padidės prekių importas, daugiau išvyks turistų į užsienį (pvz. JAV), pagausės tarnybinių komandiruočių ir pan., bet nedidės prekių  eksportas ir t.t., tai susidarys dolerių paklausa  ir litas atpigs. Atpigs amerikiečiams mūsų prekės, didės mūsų  prekių eksportas, didės dolerių pasiūla ir valiutų  keitimo kursas grįš į pradinę padėtį.

            Galimas ir priešingas atvejis. Kai JAV žymiai daugiau importuoja mūsų prekių, negu eksportuoja, ir tokiu būdu gerokai padidina dolerių pasiūlą Lietuvoje. Susidaro dolerių pasiūlos perteklius, litas pabrangsta. Tokiu atveju amerikiečiams mūsų prekės pabrangsta, o mums jų  atpinga. Tuomet  Amerikos prekės užtvindo mūsų rinką  ir dolerių perteklius išnyksta, nes mūsų eksportas sumažėja. Pusiausvyra ir lito kursas lanksčiai kinta, t.y. vyriausybė nesikiša  į valiutų rinką. Toks idealus pusiausvyros susiformavimas įmanomas, kai nėra jokiu suvaržymų užsienio prekyboje, ir lietuviškos prekės gali laisvai konkuruoti pasaulinėje prekių rinkoje.

            Kaip rodo patyrimas, Lietuvoje užsienio mokėjimų balansas yra nesubalansuotas. Jeigu šalis turi pastovų  mokėjimų balanso deficitą, ji priversta atpiginti savo valiutą, t.y. ją devalvuoti.

      Fiksuotas valiutos kursas

            Fiksuotas valiutos kursas reiškia valiutų pariteto (santykio) nustatymą griežta proporcija arba leidžiamas nežymus jo svyravimas. Šį kursą nustato ir jo pastovumą užtikrina pinigų politiką vykdančios valstybės institucijos. Nacionalinės valiutos keitimo kursą fiksuoja šalys, kurių užsienio prekybos apimtis yra maža, silpni tarptautiniai ekonominiai ryšiai, nacionalinė valiuta nepatenka į tarptautinę valiutų rinką. "Pririšimui " naudojamos išsivysčiusių šalių valiutos: JAV doleris, euras ir kt.

            Lietuvos lito kursas fiksuotas bazinės valiutos – euro atžvilgiu.  Fiksuotas lito kursas leidžia be jokios rizikos sudaryti ilgalaikes sutartis, garantuoja tam tikrą  nacionalinės valiutos stabilumą. Tačiau tai tik stabilumo regimybė. Jis nėra stabilus, nes ir  toliau kyla kainos. Lietuvai, vykdančiai savarankišką biudžeto ir dalinai pinigų politiką, dar palyginti silpnai integruotai į pasaulinę ūkio sistemą, tinkamesnis ne fiksuotas, bet lankstus nacionalinės valiutos kursas.

 

      Tarptautinės valiutų  sistemos raida

         Yra žinomos trys pagrindinės valiutų sistemos, kurios skiriasi valiutų kursų reguliavimo mechanizmais. Tai aukso standartas, kurio buvo atsisakyta XX a. pradžioje, reguliuojamojo ir lankstaus valiutų kurso sistemos. Pirmosios dvi priklauso fiksuotų valiutų kursų sistemai.

      Aukso standarto sistema

            Prieš Pirmąjį pasaulinį  karą ir kurį laiką tarp dviejų pasaulinių  karų daugelis šalių laikėsi aukso standarto. Aukso standarto sistema buvo pagrįsta šiais principais: 1) piniginio vieneto atitiktis nustatytam aukso kiekiui; 2) popierinių pinigų keitimas į auksą; 3) pinigų kiekio atitiktis aukso kiekiui, tai reiškė, kad popieriniai pinigai padengti auksu. Cirkuliavo auksinės monetos, o popieriniai pinigai buvo konvertuojami į auksą. Dolerio vertė buvo prilyginama  tam tikram aukso kiekiui - apytikriai 1/20  uncijos. Panašiai ir D.Britanijos svaro sterlingo  - 1/4 uncijos.

            Aukso standartas veikė kaip savaiminis valiutų kursų reguliavimo mechanizmas, t.y. taip, kad būtų  išvengta pastovaus aukso išvežimo iš vienos šalies į  kitą. Todėl valiutų kursai buvo stabilūs. Jei, tarkime, vienos šalies prekės tampa labai paklausios kitoje šalyje, tai padidėja pirmosios šalies valiutos paklausa, o kartu ir jos kursas.

            Sakykim, kad D.Britanija pradeda importuoti daug daugiau, negu eksportuoti. Už  papildomą importą ji moka auksu. Auksas išvežamas iš  D.Britanijos į JAV ar kt. JAV pinigų  masė automatiškai padidėja, kadangi pats auksas yra pinigai. Be to , auksas, patekdamas į  JAV bankus, padidina jų atsargas. Bankai gali išplėsti savo paskolas, tuo sukeldami tolesnį  pinigų masės didėjimą. Todėl JAV auga visuminė  paklausa ir kyla prekių kainos.

            Antra vertus, D.Britanijos išlaidos užsienyje viršija jos įplaukas. Vadinasi tarptautinių  mokėjimų balansas jos yra deficitinis. Ji netenka dalies aukso ir todėl pinigų masė savaime sumažėja. Visuminė  paklausa ir prekių kainos taip pat mažėja. Kadangi D.Britanijos prekės tampa pigesnės, lyginant su JAV prekėmis, tai jų  eksportas didėja, o importas mažėja. D.Britanija nebepraranda aukso. Aukso standarto sistemoje auksas vaidino pasaulinių pinigų vaidmenį ir susidaręs šalies prekybinio balanso deficitas turėjo būti padengtas auksu. Auksas iš importuojančios šalies išvežamas į eksportuojančią šalį. Dėl to sumažėja prekes importuojančios šalies aukso atsargos, o kartu ir jos pinigų kiekis (nes aukso standarto sąlygomis pats auksas yra pinigai). Tuo tarpu eksportuojančios šalies aukso atsargos atitinkamai padidėja. Padidėja ir šios šalies pinigų kiekis, tuo pačiu padidėja visuminė paklausa ir kyla prekių kainos. Pastarosios stabdo šalies eksportą ir kartu mažina šalies valiutos paklausą. Importuojančioje šalyje sumažėjus pinigų kiekiui mažėja visuminė paklausa ir prekių kainos. Todėl importas mažėja, o eksportas didėja. Didėja šalies valiutos paklausa užsienio valiutų rinkoje. Tai stabdo aukso išvežimą iš šalies ir atkuria ankstesnį valiutos kursą. Taigi aukso standarto sistema pati palaikydavo pastovų valiutų kursą be jokio pašalinio įsikišimo.

            Aukso standarto sistema veikė nuo XIX a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo. Ši sistema žlugo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai buvo nutrauktas laisvas popierinių  pinigų keitimas į auksą.

      Bretton Woods sistema

            Antrojo pasaulinio karo pabaigoje keturi penktadaliai pasaulio atsargų susikaupė JAV. JAV doleris buvo keičiamas tvirtu oficialiu kursu į auksą – 35 doleriai už  1 aukso unciją (31,1 g aukso). Tai leido sukurti naują pasaulinę  valiutų sistemą. Šios sistemos pagrindai buvo padėti 1944m., kai kelių šalių sąjungininkių aukšti finansiniai pareigūnai susitiko Bretton Woodse ir sukūrė naują  valiutų kursų reguliavimo sistemą. Šios šalys įsipareigojo palaikyti pastovų susitarimo nustatytą savo nacionalinių valiutų kursą JAV dolerio atžvilgiu ir neleisti jam nukrypti daugiau kaip 1 proc. Savo ruožtu JAV įsi pareigojo kitų šalių centrinių bankų pateiktus dolerius keisti į auksą nustatytu kursu. Taigi šioje sistemoje pasaulinių pinigų vaidmenį, be aukso, ėmė vaidinti ir JAV doleris. Brettono Woodso sistema buvo pagrįsta šiais principais: